Kokius reikalavimus turi atitikti laboratorinės kėdės apmušalai?
Laboratorijoje dirbanti kėdė atlieka kitokią funkciją nei biuro kėdė, todėl jos apmušalai turi atitikti reikalavimus, kurie nežinomi kitose pramonės šakose. Pagrindinis kriterijus yra nepralaidumas. Išlietas skystis, įsigėręs į medžiagą, tampa užteršimo šaltiniu, kurio neįmanoma pašalinti jokiu dezinfekuojančiu preparatu. Būtent todėl laboratorinių kėdžių vertinimas pradedamas nuo paviršiaus sandarumo, o ne nuo jos išvaizdos ar minkštumo.
Vienodai svarbus yra porų ir siūlių nebuvimas. Šiose vietose kaupiasi nešvarumai ir mikroorganizmai, kurių nepasiekia dezinfekavimo priemonė, o kiekvienas dygsnis yra potenciali vieta būsimam apmušalo išsisandarinimui.
Medžiaga taip pat turi pasižymėti cheminiu atsparumu, nes dezinfekcija atliekama kasdien, o sąlytis su reagentu kartais būna atsitiktinis. Prie to prisideda mechaninis atsparumas ir atsparumas UV spinduliuotei; sėdynė dirba techninio apšvietimo sąlygomis ir yra intensyviai, keliomis pamainomis eksploatuojama.
Dėl šių priežasčių klasikiniai apmušalų audiniai laboratorijoje atmetami: jie sugeria skysčius, netoleruoja dezinfekavimo priemonių ir nepasiduoda veiksmingai dezinfekcijai. Sėdynės atitiktį minėtiems reikalavimams patvirtina stiprumo bandymai, atlikti pagal PN-EN 16139 ir PN-EN 1021 standartus, bei PZH higienos sertifikatas.
Standartai ir sertifikatai laboratorijų baldams
Baldams, skirtiems ne namų naudojimui, įskaitant laboratorijų sėdynes, taikomas standartas PN-EN 16139, kuris nustato konstrukcijos stiprumo, ilgaamžiškumo ir saugumo reikalavimus. Apmušalų medžiagoms papildomai taikomas standartas PN-EN 1021, aprašantis jų degumo vertinimo metodus.
Verta atskirti gaminio standartą nuo medžiagos sertifikato. Standartas aprašo reikalavimus ir bandymų atlikimo būdą, o sertifikatas patvirtina konkretų rezultatą, gautą tam tikrai medžiagai ar gatavam gaminiui. Todėl užsakant laboratorinius baldus reikėtų reikalauti nurodyti konkrečius bandymus, kurie buvo atlikti su tam tikru modeliu, o ne bendro patikinimo apie "atitiktį standartams".
Tai turi praktinę reikšmę, ypač atsižvelgiant į biocidines priemones, naudojamas kasdienėje įrangos dezinfekcijoje; jos, kartu su mechaninėmis apkrovomis, daro didžiausią įtaką apmušalų kokybei eksploatacijos metu.
Integralinis poliuretanas, sintetinė oda ir techninis audinys - medžiagų palyginimas
Apmušalų medžiagos pasirinkimas praktikoje susiveda į tris variantus: integralinį poliuretaną, sintetinę odą ir techninį audinį. Esminis skirtumas susijęs su apmušalo gamybos būdu. Integralinis poliuretanas formuojamas kartu su sėdynės užpildu viename technologiniame procese. Taigi nesukuriama jokia jungtis tarp apmušalo ir branduolio, kuri ilgainiui galėtų išsisandarinti. Sintetinė oda, priešingai, yra užtempiama ant paruošto užpildo ir sujungiama siūlėmis, o techninis audinys turi sluoksniuotą struktūrą, kuri yra linkusi į nutrykimus.
Skirtumai tarp medžiagų geriausiai matomi lyginant jų pagrindines savybes. Integralinis poliuretanas turi vienalytę struktūrą, suformuotą kartu su sėdynės branduoliu, neturi siūlių, praktiškai nesugeria skysčių ir pasižymi dideliu atsparumu tiek dezinfekavimo priemonėms, tiek tirpikliams bei dideliu mechaniniu ilgaamžiškumu. Sintetinė oda turi sluoksniuotą struktūrą ir yra užtempiama ant užpildo, todėl joje atsiranda siūlės; jos sugeriamumas yra mažas, bet didėja pažeidus paviršių, o atsparumas dezinfekcijai ir tirpikliams yra tik vidutinis arba mažas, panašiai kaip ir mechaninis ilgaamžiškumas. Techninis audinys, net ir dengtas, turi sluoksniuotą struktūrą ir siūles, didelį sugeriamumą bei mažą atsparumą tiek dezinfekcijai, tiek tirpikliams, o jo mechaninis ilgaamžiškumas yra panašus į sintetinės odos.
Tipiškas sintetinės odos nusidėvėjimo procesas yra gerai žinomas iš eksploatavimo praktikos: pakartotinė dezinfekcija sukelia plastifikatorių praradimą, paviršius sukietėja, o lenkimo vietose ir ant siūlių atsiranda įtrūkimai, per kuriuos skystis pradeda skverbtis į užpildą. Techniniai audiniai, net su danga, nusitrina didžiausios apkrovos vietose, todėl jie taip pat nepasiteisina laboratorinėje aplinkoje. Laboratorinėse sėdynėse naudojamos integralinės poliuretano putos, o taburetėse – poliuretanas, kuris nesugeria vandens ir riebalų.
Integralinis poliuretanas: savybės ir taikymo sritis
Integralinė struktūra reiškia, kad išorinis medžiagos sluoksnis yra kompaktiškas ir sandarus, o vidus lieka porėtas ir lankstus; visuma sukuriama viename formavimo procese, nejungiant atskirų elementų. Praktikoje tai reiškia, kad nėra jungčių, kuriose galėtų kauptis nešvarumai, yra galimybė valyti visą paviršių tuo pačiu preparatu, ir nėra pavojaus, kad išlietas skystis įsigers.
Ši medžiaga pasižymi dideliu atsparumu dezinfekavimo priemonėms ir UV spinduliuotei, o jos mechaninis stiprumas leidžia eksploatuoti kėdę keliomis pamainomis neprarandant naudingųjų savybių. Tai ypač svarbu ten, kur kėdė pakeičia naudotoją kelis kartus per dieną.
Visgi integralinis poliuretanas turi savo apribojimų; esant ilgalaikiam sąlyčiui su stipriais organiniais tirpikliais, jis suyra, kaip ir bet kuris kitas polimeras. Todėl išlietus cheminius reagentus reikia nedelsiant pašalinti nuo paviršiaus, nepriklausomai nuo naudojamos apmušalo medžiagos.
Kas atsitinka su apmušalais po sąlyčio su acetonu ir alkoholiu?
Verta atskirti dvi situacijas: planinę dezinfekciją preparatais alkoholio pagrindu ir atsitiktinį sąlytį su organiniu tirpikliu, pavyzdžiui, acetonu. Poveikio mechanizmas abiem atvejais yra skirtingas. Alkoholis išgaruoja nuo paviršiaus ir, esant atitinkamai atspariai medžiagai, nepakeičia jos struktūros, tuo tarpu organiniai tirpikliai gali sukelti apmušalo išbrinkimą ir blukimą.
Apmušalo pažeidimą galima atpažinti pagal kelis būdingus simptomus: blizgesio praradimą, paviršiaus sukietėjimą, spalvos pasikeitimą ir įtrūkimus, atsirandančius lenkimo vietose. Jei reagentas išsilieja, skystį reikia kuo greičiau surinkti sugeriančia medžiaga, nuvalyti paviršių ir tada patikrinti apmušalo būklę.
Sintetinė oda reaguoja į tokio tipo sąlytį daug greičiau nei integralinis poliuretanas; jos paviršinis sluoksnis yra plonesnis, o jo pažeidimas iškart atidengia po juo esantį užpildą. Integralinis poliuretanas, dėl vienalytės struktūros, šiuo atžvilgiu pasižymi gerokai didesniu cheminiu atsparumu.
Kaip valyti ir dezinfekuoti apmušalus jų nepažeidžiant?
Tinkamas laboratorinių apmušalų valymas pagrįstas keliomis paprastomis taisyklėmis:
- paviršiaus valymas vietoje šveitimo,
- minkštos šluostės be abrazyvinių elementų naudojimas,
- preparato užtepimas ant šluostės, o ne tiesiogiai ant kėdės mechanizmų,
- kruopštus paviršiaus nusausinimas po dezinfekcijos,
- apmušalo būklės patikrinimas kiekvieno valymo metu.
Šiurkščios kempinės ir abrazyviniai preparatai yra nerekomenduojami, nes jie pažeidžia kompaktišką paviršiaus sluoksnį, atsakingą už medžiagos nepralaidumą. Dezinfekuojama turėtų būti visa sėdynė. Ne tik apmušalas, bet ir bazė, ratukai bei reguliavimo elementai.
Naudojamos priemonės tipas ir dezinfekcijos dažnumas priklauso nuo procedūrų, galiojančių atitinkamoje laboratorijoje, įskaitant švarias patalpas (cleanroom). Alkoholio pagrindu pagamintos priemonės yra paviršių dezinfekcijos standartas, o tokios medžiagos kaip integralinis poliuretanas ar medicininė dirbtinė oda joms yra atsparios, todėl nėra poreikio apsiriboti vien preparatais be alkoholio.
Kurį apmušalą pasirinkti kuriai darbo vietai?
Apmušalo pasirinkimą verta susieti su konkrečios darbo vietos specifika. Chemijos laboratorijoje itin svarbus yra atsparumas sąlyčiui su reagentais; mikrobiologinėje ir medicininėje laboratorijoje – dezinfekcijos režimas; matavimo ir pagalbinėse darbo vietose – dažnas naudotojo keitimasis; o kontroliuojamos švaros patalpose – medžiagų apribojimai, kylantys iš cleanroom reikalavimų. Visais šiais atvejais audiniai atmetami, o skirtumai greičiau susiję su pačios sėdynės apdaila ir konstrukcija.
Baldo tipas čia turi reikšmės: laboratorinė taburetė dirba dažnesnio judėjimo ir sąlyčio su grindimis sąlygomis, o kėdė su atlošu turi didesnį paviršių, reikalaujantį reguliarios dezinfekcijos. Pasiūloje prieinami įvairūs aukščio reguliavimo diapazonai: sukamosios kėdės 450-580 mm, 550-690 mm ir 550-800 mm, taburetės 420-550 mm ir 560-690 mm.
Kokią apmušalų medžiagą pasirinkti laboratorijai?
Apmušalų pasirinkimo kriterijus verta surikiuoti pagal svarbą: pirmoje vietoje yra paviršiaus sandarumas, po to eina atsparumas dezinfekavimo priemonėms, siūlių ir jungčių nebuvimas, mechaninis ilgaamžiškumas ir tik pabaigoje – naudojimo komfortas. Pati pirkimo kaina kartais būna klaidinanti. Pigesnė medžiaga paprastai reikalauja pakeisti sėdynę po kur kas trumpesnio laiko, o laboratorijoje keitimas papildomai reiškia darbo vietos veiklos pertrauką.
Pateikiant užsakymą verta atkreipti dėmesį į kelis elementus: išsamią informaciją apie sėdynės ir atlošo medžiagą, stiprumo bandymų patvirtinimą ir reguliavimo diapazoną, pritaikytą prie stalviršio aukščio. Įrengiant visą laboratoriją, sėdynių pasirinkimą verta nustatyti kartu su kitais baldais, kad visi elementai sudarytų darnią, funkcionalią sistemą.
2026 m. rugsėjo 07 d.